Kas vyksta su siuvimo mašinomis Vilniuje
Prieš dešimt metų atrodė, kad siuvimo mašinų remonto meistrai – tai išnykstanti profesija. Žmonės metė senas mašinas į rūsius, pirko pigius kinų gamybos modelius arba tiesiog nustojo siūti. Tačiau dabar situacija apsivertė. Vilniuje veikiantys meistrai sako, kad klientų eilės užsiima savaitėms į priekį, o kai kurie net atsisakinėja naujų užsakymų.
Tai nėra atsitiktinumas. Kelios tendencijos susijungė vienu metu ir sukūrė paklausą, kurios niekas ypatingai nesitikėjo.
Kodėl žmonės vėl siuva
Viena iš pagrindinių priežasčių – „slow fashion” judėjimas, kuris Lietuvoje įgauna pagreitį. Žmonės pradeda skaičiuoti, kiek pinigų išleidžia drabužiams, ir supranta, kad pigūs drabužiai dažnai trunka vieną sezoną. Siūti patiems arba taisyti tai, kas suplyšo, tampa logišku sprendimu.
Prie to prisideda ir ekonominė situacija. Kai kainos kyla, žmonės ieško būdų sutaupyti. Taisyti seną siuvimo mašiną pigiau nei pirkti naują, o siūti namiuose pigiau nei pirkti gatavus drabužius.
Dar vienas faktorius – pandemija. Ji daugelį privertė ieškoti naujų hobių namuose. Siuvimas buvo vienas iš tų, kurie „užkibo” ir neišnyko pasibaigus karantinui.
Meistrai, kurių beveik neliko
Problema ta, kad kai paklausa grįžo, pasiūla nebuvo pasiruošusi. Siuvimo mašinų remonto specialistų Vilniuje yra vienetai. Dauguma jų – vyresnio amžiaus žmonės, kurie šią profesiją išmoko dar sovietmečiu. Jaunų meistrų beveik nėra, nes ilgą laiką ši sritis tiesiog nemokėjo pakankamai.
Dabar situacija pasikeitė. Patyrę meistrai gali sau leisti rinktis klientus ir diktuoti kainas. Kai kurie iš jų pasakoja, kad dirba tik su tam tikrų markių mašinomis arba priima tik sudėtingesnius remonto darbus, nes paprasčiausių užklausų yra per daug.
Vilniuje veikia kelios specializuotos dirbtuvės, tačiau jų skaičius neproporcingai mažas lyginant su miestu, kuriame gyvena beveik 600 000 žmonių. Dalis klientų važiuoja pas meistrus į kitus miestus arba laukia, kol atsiras laisva vieta.
Kas siuva ir ką taiso
Klientų portretas gana įvairus. Yra pensinio amžiaus moterų, kurios siuva visą gyvenimą ir tiesiog nori, kad jų patikima mašina vėl veiktų. Yra jaunų žmonių, kurie nusipirko seną „Singer” ar „Veritas” iš „Vinted” ir dabar bando ją sutvarkyti. Ir yra smulkių verslininkų – siuvėjų, kuriems mašina yra darbo įrankis, todėl jos gedimas reiškia tiesioginius nuostolius.
Populiariausios taisymo priežastys: sugedę dantračiai, sulūžę siūlų įtempimo mechanizmai, susidėvėję guminiai elementai. Daug mašinų tiesiog reikia valyti ir tepti – jos stovėjo rūsiuose ar palėpėse ir tiesiog „užmigo”.
Įdomu tai, kad sovietinės gamybos mašinos – „Podolsk”, „Čajka” – dažnai pasirodo esančios patvaresnės nei šiuolaikiniai plastikiniai modeliai. Meistrai sako, kad senas metalinis mechanizmas paprasčiau suremontuoti nei šiuolaikinę elektroniką.
Ar tai tik mada, ar ilgalaikis pokytis
Sunku pasakyti, ar ši tendencija išsilaikys. Hobiai ateina ir išeina, ekonominė situacija keičiasi. Tačiau yra požymių, kad tai ne trumpalaikis bumas. Siuvimo kursai Vilniuje pilni, „YouTube” kanalai apie siuvimą lietuviškai renka vis daugiau peržiūrų, o specializuotų audinių parduotuvių klientų srautas, anot pardavėjų, auga.
Meistrams tai reiškia vieną dalyką – artimiausiais metais darbo tikrai netrūks. O jei atsiras jaunų žmonių, kurie nuspręs išmokti šios profesijos, jie įeis į rinką, kurioje paklausa aiškiai viršija pasiūlą. Kartais senos profesijos grįžta ne todėl, kad taip nusprendė kažkoks trendas, o tiesiog todėl, kad žmonėms jų reikia.
