Sugedęs telefonas – ne šiukšliadėžei
Klaipėdos Turgaus gatvėje, nedideliame remonto kabinete, per dieną apsisuka kelios dešimtys klientų. Dauguma jų ateina su įskeldėtu ekranu, negyva baterija ar užstrigusia mygtukų sistema. Ir beveik visi sako tą patį: „Nenorėjau pirkti naujo.”
Tai nėra vien sentimentas. Tai ekonomika, įpročiai ir, galbūt, truputis sveiko proto.
Skaičiai kalba patys už save
Naujas vidutinės klasės išmanusis telefonas Lietuvoje kainuoja nuo 300 iki 600 eurų. Ekrano keitimas – 60–120 eurų. Baterijos pakeitimas – 25–50 eurų. Skirtumas akivaizdus, ir klaipėdiečiai jį puikiai supranta.
Remonto meistrų teigimu, per pastaruosius dvejus metus srautas ne tik nesumažėjo – jis augo. Ypač po to, kai kainos parduotuvėse šoktelėjo kartu su infliacija. Žmonės pradėjo skaičiuoti kitaip.
„Anksčiau ateidavo daugiau jaunų, dabar ateina visi – ir pensininkai, ir verslo žmonės su „iPhone’ais””, – pasakoja vienas iš uostamiesčio remontininkų.
Ne tik pinigai
Finansinis skaičiavimas – tik dalis istorijos. Kita dalis – tai, ko naujas telefonas neduoda: nuotraukų, kontaktų, programėlių nustatymų, metų senumo žinučių. Žmonės prie savo įrenginių prisiriša labiau, nei patys pripažįsta.
Be to, Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vis stipriau jaučiama tvarumo idėja. Ji dar nėra masinis judėjimas, bet jau nebe tik ekologų šūkis. Žmonės pradeda galvoti apie tai, kur nukeliauja išmestas telefonas – ir ne visada jiems patinka atsakymas.
Sistema, kuri trukdo taisyti
Vis dėlto remontas nėra be kliūčių. Kai kurie gamintojai – ypač „Apple” – ilgus metus sąmoningai sunkino neoficialų taisymą: trūko atsarginių dalių, programinė įranga blokuodavo pakeistus komponentus. Tai sukeldavo absurdiškas situacijas, kai techniškai tvarkingas telefonas po ekrano keitimo rodydavo klaidos pranešimus.
Europos Sąjunga į tai reagavo – „teisės į remontą” direktyva jau pradeda keisti taisykles. Lietuvos meistrai tikisi, kad atsarginės dalys taps lengviau prieinamos, o kainos – mažesnės.
Kai taisyti – tai ir apsisprendimas, ir filosofija
Klaipėda nėra išskirtinė. Tas pats vyksta Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Tačiau uostamiestyje, kur gyventojai tradiciškai laikomi praktiškais ir santūriais, ši tendencija atrodo ypač natūrali.
Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl remontas laimi prieš naują pirkimą. Ne todėl, kad žmonės negali sau leisti naujo telefono. Daugelis gali. Jie tiesiog nusprendžia, kad to nereikia. O tai – jau kiek kitokia vartotojų kultūra, nei ta, kurią dešimtmečiais kūrė technologijų gigantai. Ir ji, atrodo, čia pasilikti.
